ATRODYMAS IR VIEŠIEJI RYŠIAI. ASMENINĖ PATIRTIS
LABAS, MIELAS SKAITYTOJAU,
et, buvo nelengva rašyti šį tekstą. Jis yra kupinas asmeninės patirties, skirtingų gyvenimo etapų ir pirminių įsitikinimų.
Antra, tema yra nepaprastai plati.
Trečia, dar sunkiau buvo rašyti galvojant, ką gali pasiimti, pritaikyti ir, kaip nenukrypti į antrines detales.
Tekstas yra apie tai, kaip keitėsi mano mąstymas apie vizualumą, atrodymą bei, kaip iš marketingo perspektyvos į tai žvelgti verslams, asmeniniams prekių ženklams.
Uch, malonaus skaitymo!
GROŽIS YRA NEDVASINGA?
Kažkada maištavau prieš įvaizdį ir vizualumą. Laikiau tai puikybe, tuštybe ir pasirodymu. Dar daugiau, skirsčiau pasaulį į protingus ir dvasingus bei gražius ir turtingus žmones. Pirmoji kategorija, žinoma, man buvo artimesnė ir, jetus, kaip dabar gėda pasakyti, bet aukštesnė.
Šis maišto etapas baigėsi su doktorantūros studijomis, kai supratau, kad akademikų sluoksnyje, kurį buvau sudievinusi, ne visi yra protingi, geri ar teisingi. Godumas ar pasirodymas yra žmogiškosios savybės, nepaisant to, ar gebi cituoti Vergilijaus poemos lotyniškai, ar scrollini (remiantis VLKK - sklinkstai) Instagram’e.
Socialinėje medijoje, kurią pradėjau vesti 2015 metais, mano atvaizdo nebuvo, nes maniau, kad yra gėda pozuoti ir rodyti save.
Juk rodyti save yra nedvasinga, o, štai, knygos ir menas yra dvasinga.
Visgi, tai tebuvo paviršinis įsitikinimas, kuris ne suteikė stiprybės, o kaip tik silpnino ir kliudė.
PIRMIEJI ATRODYMAI
Maištavau prieš atrodymą, nors, paradoksas, anksti patekau į viešąją erdvę.
Matyt, todėl, kad visais savo gyvenimo etapais dirbau arba žiniasklaidoje, arba su žiniasklaida. Puikiai žinojau, kaip veikia viešieji ryšiai ir buvau pozicionuojama (bei pozicionavau save) kaip kultūros istorikę, rašytoją.
Keep reading with a 7-day free trial
Subscribe to Sonata Šulcė / brand strategist to keep reading this post and get 7 days of free access to the full post archives.