KAIP PRADĖJOME INVESTUOTI Į MENĄ? AR VERTA? KUR IEŠKOTI MENO?

I dalis.

Labas, mielas prenumeratoriau,

savaitgalio rytai yra mano laikas, skirtas rašymui. Žinoma, prieš tai atsikėliau anksčiau, pasidariau kavos ir kepiau vaikams varškėtukus. Buvo tylu, ramu ir gera, už lango baltavo sniegas. Kai ant stalo jau laukė šiltutėliai, purutėliai varškėčiai, pažadinau mergaites. Šeimos pusryčiai yra mūsų savaitgalio tradicija.

Tada nuvežiau mergaites į senamiestį, kur jų tėtis jau laikė eilėje nemokamam čiuožimo seansui. Šiemet jau kokį šeštą kartą šitaip pradedame rytus. Malonu mėgautis žiemos malonumais, o ne bėgti nuo jos ar burnoti.

Pripažinsiu, kad anksčiau negalėjau pakęsti žiemos meto, tačiau dabar supratau, kad mažuose ritualuose slypi malonumai.

Štai, ką tik vyras atsiuntė nuotrauką, kad mergaitės šiandien jau išmoko gana neblogai čiuožti.

O aš, palikusi juos smagintis, atkulniavau į šalia esantį Market Your Vision ofisą ir sėdau rašyti šio teksto.

Pradėjusi rašyti, pamačiau, kad tai bus pirma dalis iš dviejų, nes turime 12 meno kūrinių, o kiekvienas jų pasakoja savo atskirą istoriją.

Mūsų namų svetainės siena. Tiksliau, dalis jos.

KAIP SUSIDOMĖJOME MENO KŪRINIŲ PIRKIMU?

Neneigiu, kad šiokios tokios įtakos turėjo tai, kad esu baigusi kultūros istorijos ir antropologijos studijas, o mano vyras - istorijos. Kultūrinis fonas, kuriame formavomės studijų metais, buvo muziejai, paveikslai, dvarai ir istorinės, filosofinės, biografinės bei rimtesnės, premijas pelniusios grožinės knygos.

Galiausiai, 2019 metais pati parašiau knygą apie Vilnių. Na, bet tai - kita istorija, kuriai papasakoti reikia dar vieno Substack teksto.

Paradoksalu, bet, net keičiantis darbams, rašymas visuomet buvo mano tapatybė ir identitetas. Pamenu, vaikystės svajonė, vėliau virtusi atkakliu tikslu, buvo rašyti ir gyventi iš rašymo visą gyvenimą. Dabar galiu džiaugtis ir turbūt šiek tiek netgi didžiuotis, kad tai įgyvendinau. Laikraščiai, žurnalai, knygos, pranešimai žiniasklaidai, tekstai brandams, dirbant copywriter'e ar socialiniai tinklai - rašiau visur. Dabar tai darau Substack.

Dėkoju už Tavo prenumeratą ir vertinu tai.

DARBAS RETŲ SPAUDINIŲ SKYRIUJE

Nors studijos buvo puiki kultūrinė, intelektualinė terpė formuotis asmenybiškai, tačiau ne studijos buvo pagrindinis impulsas, skatinęs investuoti į meną. Spėju, kad iš mano studijų bičiulių, tik apie 20-30% perka meno kūrinius.

Baigusi studijas, įsidarbinau Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Gavau laikiną darbą 3 mėnesiams ir turėjau pavaduoti į vasaros atostogas išėjusius darbuotojus.

Biblioteka ne tik aptarnauja skaitytojus (daugiausia tai yra mokslininkai), bet taip pat joje vykdomi įvairūs moksliniai tyrimus. Mane paskyrė dirbti į Retų spaudinių skyrių.

Jeigu įsivaizduojate storas lotyniškas XVI-XVIII amžiaus knygas, kietus ir įtrūkusius odinius viršelius, metalinius apkaustus, paauksavimus, velvetą, aksomą ir pirmąsias apskritai spausdintas knygas, taaaaaaip, būtent tokia buvo mano kasdienybė. Galėjau kasdien prisiliesti ir dirbti su šiomis knygomis!

O kur dar susitikimai ten dirbančiomis restauratorėmis, klaidžiojimis kilometriniais knygų lentynų koridoriais ir senieji pergamentai. Tuomet bėgo šiurpuliukai, tačiau ir dabar jie bėga, nostalgiškai prisiminus darbą.

Retų spaudinių skyriuje dirbantys kolegos taip pat buvo išsilavinę ir neeiliniai žmonės, kurių pomėgis, gyvenimo būdas ir darbas buvo kultūra ir menas. Pokalbiai, geriant rytinę kavą arba einant pietų, visada praturtindavo. Juk tuo metu man buvo vos 23-eji.

Taip, tuomet tikrai atsivėrė nauji klodai. Praktiškai patyriau, kad mus supantys žmonės turi didelę įtaką asmenybės formavimuisi ir mūsų elgesiui.