Ryto dienoraštis
Paskutines savaites mintyse zujo temos, apie ką rašyti Substack: kaip dirbtinis intelektas keičia darbo rinką, Met Gala pokyčiai, marketingo naujienos ir brandų collab, email marketingo svarba ir patarimai. Visgi, šiomis temomis pradėti rašyti juodraščiai taip ir liko neužbaigti, nes trūko, hmm, sielos ir aistros. O ne šių komponentų bet koks veiksmas staiga tampa vidutiniu.
O, taip, aš tikrai stengiausi analizuoti, kodėl negaliu rašyti racionaliai (bent jau šiame etape). Teko konstatuoti, kad mano mintys nuolat perkrautos informacija ir reagavimu į klientų darbus bei problemas. Tokiais atvejais reikalingas reflektavimas, o naujos temos pradėjimas.
Savęs narstymu nepavadinsiu maloniu reikalu, tad refeksiją atidėliojau toliau dirbdama, gamindama ar plaudama grindis, kad tik būtų užsiėmimas, užpildantis mano mintis.
Po to mano racionalus protas savaitę man įtikinamai kartojo, kad Substack nėra dienoraštis ir emocijų išliejimo vieta, todėl keep it professional ir eik atsiversti popieriaus lapo, kurį blogiausiu atveju perskaitys vaikai arba vyras, bet tūkstantis žmonių.
Aš be abejonės įsakmiai paklusau savo racionaliam protui, kol šį rytą sukaupusi jėgas jam atsakiau, kad, kas tu po velnių, kad man aiškintum. Juk aš visada elgiausi taip, kaip jaučiau ir tai yra mano stiprybė. Tad iš pradžių saulėtą, o po to apniukusį ketvirtadienio rytą sėdžiu su kava ir klaviatūroje renku raides, dar nežinodama, kur tai mane nuves.
